2010-01-15
Įmonių grupė „Elsis” bendradarbiaus su integruotos komunikacijos bendrove „Visetas”
Penkių įmonių, savo veiklas vystančių informacinių technologijų ir telekomunikacijų (ITT) bei ... Skaityti daugiau →
Neseniai Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) viceprezidentu tapęs buvęs lenktynininkas, praėjusių metų Europos kroso vicečempiono treneris ir komandos vadovas Vladas Pleskovas dalinasi mintimis apie autokroso ir rali-kroso situaciją Lietuvoje ir Europoje.
Daug metų dalyvaujate varžybose Lietuvoje ir Europoje. Galbūt galite įvertinti, kaip pasikeitė autosportas per paskutinius 10 metų?
Europos kroso čempionatuose pradėjome dalyvauti nuo 2003 m. Tuo metu lygis buvo ne toks aukštas, o automobiliai paprastesni. Šiandien viskas yra gerokai pasikeitę: trasos evoliucionavo į gerąją pusę, tapo saugesnės, pasikeitė automobilių techniniai reikalavimai, patys automobiliai tapo daug greitesni. Jei kalbėtume apie greitį, tai autokroso ir rali-kroso automobiliai tapo beveik identiški. Rato įveikimo laikas, trasose, kurių ilgis nepakitęs, pagerėjęs 3-5 sekundėmis – tai yra labai daug.
Žinoma, visi šie pokyčiai labai išbrangino šią sporto šaką, nes reikia labai daug investuoti į automobilį, kvalifikuotus mechanikus, piloto meistriškumo auginimą.
O kokia situacija Lietuvoje?
Lietuvoje paskutinius metus nebūnu tiek daug, kad galėčiau tinkamai įvertinti, tačiau, mano nuomone, yra šioks toks pablogėjimas.
2006-2007 m. mūsų šalies lyderiai važiuodavo Europos čempionatuose. Vienu metu buvo net 5 automobiliai, o 4 lenktynininkai važiavo visą čempionatą. Konkuravome su čekais, kurie turi savo automobilių fabriką, patys juos kuria, o autosportas yra labai populiarus ir išvystytas.
Liūdna, nes nesimato, jog sportininkai ir komandos turėtų motyvacijos dalyvauti Europos ar Pasaulio čempionatuose. Verdame savo sultyse, kur meistriškumas neauga, nes neturime stiprios konkurencijos. Natūralu, kad ir automobiliai techniniu požiūriu pradeda nykti.
Nebeturime net vadinamos divizijos 1, „Touring autocross“ klasės, kur varikliai yra 2 l su turbina. Pas mus ji modifikuota, o su tokiais automobiliais į Europą niekas neįleidžia. Tada sportininkai lieka Lietuvoje ir nebeturi motyvacijos investuoti į automobilį.
Tačiau galiu pasidžiaugti, kad dukart Europos čempionas N. Naujokaitis turi ambicijų, ir, matyt, surado rėmėjų paruošti „Supercar“ rali-kroso pasaulio čempionatui, tikimės gero jo pasirodymo. Šiemet Europos rali-kroso čempionate „Super1600“ klasėje dalyvauja E. Staponkus ir K. Navickas, kurie turi galimybę pasiekti aukštų rezultatų. Taip pat pagirtina, kad dar bent keli automobiliai sugeba sudaryti konkurenciją svečiams Lietuvoje vykstančiame Europos rali-kroso iššūkio taurės („Rallycross Challenge Europe“) etape.
Bagių klasėje su 1.6 l varikliais, kuri atitinka Europos čempionato reikalavimus, yra 3-4 dalyviai, turintys neblogai paruoštus automobilius ir galėtų bandyti varžytis Europoje. Deja, kol kas to nedaro, bet girdėjome, kad „bagistas“ T. Urba ruošiasi dalyvauti keliuose etapuose ir tikimės, kad taip ir įvyks.
Kodėl taip nutiko, kodėl mūsų šalies sportininkai prarado motyvaciją?
Manau, daug lėmė ekonominė krizė. Po 2008 m. Lietuva dingo iš Europos čempionatų. Vienintelis liko Paulius Pleskovas, kuris dalyvavo sukandęs dantis.
Autosporte viskas remiasi į pinigus. Krizė mus paveikė stipriai ir atsigavimo ženklų nelabai matyti. Tačiau lietuviai tikrai galėtų mėginti dalyvauti bent jau pavieniuose etapuose.
Stengsiuosi bendrauti ir klausti tiek sportininkų, tiek ir komandų vadovų, kodėl jie nedalyvauja Europos čempionatuose. Turiu daug patirties, kuria galiu pasidalinti, nes esu jau viską praėjęs. Tačiau pirmiausia reikia noro. Mano nuomone, kiekvienas lenktynininkas turėtų svajoti dalyvauti aukščiausio lygio varžybose, tokiose kaip Europos ar Pasaulio čempionatai.
Galbūt lenktynininkams motyvacijos pritrūksta dėl per mažo visuomenės susidomėjimo šia sporto šaka?
Sporto šakos populiarumą atskleis šiemet Vilkyčiuose, birželio 4-5 dienomis vyksiantis Europos kroso čempionato II etapas.
Turbūt visi pamena, kai prieš kelis metus Lietuvoje vyko Pasaulio ralio čempionato (WRC) etapas, kuris buvo suorganizuotas labai nesėkmingai. Tačiau susidomėjimas buvo didelis, žmonės labai laukė to renginio. Panašiai buvo ir 2006 m., kai Europos autokroso čempionato etapas vyko Plungėje. Tada į varžybas susirinko 30 tūkst. žiūrovų. Tribūnos buvo sausakimšos, ir daug žmonių tiesiog nebetilpo.
Etapas Vilkyčiuose tikrai tikimės, kad bus ne prastesnis, tai labai didelis įvertinimas ir įvykis Lietuvai. Tikimės labai daug iš šio renginio, kuris bus tarsi lakmuso popierėlis, parodantis kroso ir viso automobilių sporto populiarumą.
Kaip manote, kiek lietuvių galės startuoti Vilkyčiuose ir konkuruoti su Europos meistrais?
Kėbulinių automobilių klasėje, rali-krose, yra paruošti keli sportiniai automobiliai, kurie atitinka reikalavimus ir gali startuoti. Bagiai būtų bent 3, kurie parengti neblogai. Jei bent šie dalyviai dalyvautų, tai jau būtų labai puiku. Bendrausime su jais ir bandysime išsiaiškinti, kokia yra situacija bei padėti.
Kodėl prireikė net 10-ties metų, kad aukščiausio lygio kroso renginys sugrįžtų į Lietuvą?
Plungėje varžybos nutrūko, nes nebuvo net minimalios valstybės paramos. Norėdami, kad situacija nepasikartotų, kartu su LASF prezidentu Romu Austinsku susitikome su vyriausybės atstovais, susisiekimo ministru, parodėme šio renginio svarbą. Pagalba atsirado ir tikimės, kad su valstybės parama šis Europos kroso čempionatas Lietuvoje galės vykti tikrai ne vienerius metus.
