Individuali kūryba – dar vienas mitas?

Meno, mokslo ir kitose panašiose srityse egzistuoja dvi pagrindinės sąvokos, reglamentuojančios idėjų realizaciją, t.y. autorystės teisės ir plagiatas. Deja, kas yra autorystė imta suvokti tik Naujaisiais laikais. Tačiau visuomenei šiuo metu aktualiausia plagiato sąvoka. Plagiatas – apibrėžiamas kaip sąmoningas svetimo mokslo, literatūros, teksto (gali būti publikuotas popierine ar elektronine forma) ar meno kūrinio, jo dalies autorystės pasisavinimas.

Paskutiniu metu apie plagijavimą šaukiama vis garsiau. Toks įspūdis, kad bandoma įrodyti, jog šiuolaikinėje visuomenėje nebėra originalių idėjų, kad reklamos kūrėjai remiasi ne savo mintimis, o užsienio kompanijų. Nejaugi Lietuvoje nėra kūrybingų žmonių? Ar iš vis galima unikalumo samprata?

Koks kūrinys laikytinas individualiu? Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos dizaino įstatymas teigia, jog individualus dizainas yra toks, kuris informuotam vartotojui sudaro bendrą dizaino įspūdį, besiskiriantį nuo bet kokio kito dizaino. Ką reiškia „bet koks kitas“? Šiuo atveju įstatymas lyg ir skatina subjektyvų vertinimą.

Visuomenės pasąmonėje yra formuojami tam tikri stereotipai politikos, ekonomikos, laisvalaikio srityse. Visa ši reikalinga informacija pasiekiama labai lengvai. Tai skatina žmogaus pasyvumą. Mintys tampa neatsiejamos nuo supančių vaizdų ir žmogaus pasąmonė ima vadovautis tuo, ką mato. Atsiranda problema, kaip kurti vadovaujantis savo protu, kai beveik visų žmonių patirtis vienoda? Tai puikiai įrodo reklama, veikianti pasąmonę. (spustelkite nuorodą)

Žmogaus sąmonė patalpinama į tam tikrus visuomenės sukurtus rėmus. Stereotipiniai vaizdiniai tampa siena, ribojančia kūrybinę laisvę. Rodos, kiekvieno žmogaus galvoje įdiegta mikroschema, kuri gali priimti tik tam tikrą informacijos kiekį. Taigi, jei ji bus užpildoma beprasmiais vaizdiniais, neliks vietos ne tik kūrybai, bet ir individualiam mąstymui. Ar įmanoma to išvengti, kai supa spalvų ir naujienų kupinas pasaulis? Išvada ta, kad didelė dalis žmonių mąsto vienodai. Vienų patirtis didesnė, kitų – mažesnė.

Ar galima kaltinti „Žaliųjų devynerių“ ir „Raudonųjų devynerių“ reklamos kūrėjus plagiatu?

Kita vertus, yra žmonių, besirenkančių lengviausią kelią ir neįvertina rizikos, kad melo kojos trumpos. Vogti svetimas idėjas yra žema, o teigiamą reputaciją grąžinti sunku. Be abejo, jei ir apkaltino plagijavimu, nors ir esi nekaltas, apsiginti sunku. Kokie teisiniai, moraliniai vertinimo kriterijai egzistuoja? Ar juos galima vadinti objektyviais ir teisingais? Ar iš tikro tai nėra tik interpretacija? Gaila, kad dažnai šios „kūrybinės idėjos” panaudojamos individualiems poreikiams tenkinti.

Taigi, ar įmanoma įrodyti plagijatą, kai mąstome konceptualiosiomis metaforomis, turime tą pačią patirtį? Kas yra kūryba šiais technologijų laikais? Ar egzistuoja unikalumas ir individualumas? Visa tai – filosofinių diskusijų klausimas.